Mikrokosmosas

Šiemet vaikio biologijos pamokos užgriebė mikroorganizmus. Ta proga pasidovanojom sau mikroskopą ir nėrėm gylyn į mikro džiungles. Planas minimum buvo pamatyt bet ką krutantį. Planas maximum – atrast legendinį kosmoso užkariautoją lėtūną. Jeigu tokio dar negirdėjot, raginu kuo skubiau išgirsti. Šitie gyvūnėliai, švelniai pravardžiuojami vandens meškučiais ir samanų paršiukais, yra tikri ekstremalai – sėkmingai gyvena nuo Himalajų viršukalnių iki vandenyno gelmių, ištveria speigą ir karštį, radiaciją, išdžiūvimą ir net vakuumą. 2007 metais jie keliavo į Žemės orbitą ir ne tik atlaikė 10 dienų atvirame kosmose, bet ir sėkmingai dauginosi sugrįžę į žemę. Be visų šaunių savybių, jie dar ir atrodo labai mieli – juda lėtai irdamiesi keturiom porom trumpų kojyčių (su mažulyčiais nagiukais!), maitinasi per straubliuką, o kai kurie net turi mažas akytes.

Rinkdamiesi mikroskopą ieškojom santykinai nebrangaus modelio su galimybe prijungti prie kompiuterio, kad akys ne taip vargtų ir galėtume žiūrėti dviese. Ilgai nesvarstę apsistojom prie Bresser junior. Po savaitės žaidimo galiu pasakyt, kad vaizdo kokybė – ne stebuklas, bet tikrai geriau negu senoviški mikroskopai, kuriuos atsimenu iš savo mokyklos laikų, ar vaikams siūlomi, kurių pilnos “edukacinių“ žaislų lentynos. Kainos ir kokybės santykis – visai neblogas.

Nelabai įsivaizdavom nei į ką reiktų žiūrėt, nei ką bus įmanoma pamatyt, todėl nuėjom vingiuotu mokslinio baksnojimo keliu. Iš pradžių po objektyvu kišom viską kas papuolė – paukščio plunksna (tinka! įdomu pamatyt kaip plunksnos “spinduliai“ laikosi susikibę mažais kabliukais), augalo lapas (ne kaži kas matosi, nes nepersišviečia), druska (visai nieko nefokusuoja, kristalai sklaido šviesą, viskas blizga) ir t.t. Po kiek laiko perėjom prie rimtesnių metodų, išmokom paruošt skaidres ir prirankiojom mėginių ne tik namuose, bet ir gamtoj. Ir rezultatai pranoko lūkesčius.

Viskas paruošta: indeliuose kerpės ir samanos, surinktos iš skirtingų vietų, o stiklinėje mirksta šienas.

Beieškodami lėtūnų samanose radom kitus mikroskopinius bestuburius – verpetes. Riebaus kirminuko formos verpetės daug miklesnės už lėtūnus – gali greitai judėti prisikabindamos prie paviršių tai vienu, tai kitu kūno galu. O sustojusios maitintis plačiai atveria burną ir ima greitai judinti aplinkui išsidėsčiusias blakstienėles. Taip greitai, kad sukelia stiprų vandens srautą, kuris atneša artyn maistą.

Nors verpetės, kaip ir lėtūnai, nesiekia milimetro, jų kūnelių sandara panaši į daug didesnių gyvūnų. Jie turi nervų, virškinimo, šalinimo sistemas, dauginasi dėdami kiaušinėlius. Įdomus skirtumas tas, kad tiek lėtūnai, tiek verpetės, vos išsiritę iš kiaušinėlio jau turi tiksliai tiek ląstelių, kiek turės iki gyvenimo pabaigos.

Kelis kartus priartinus, matosi verpetės blakstienėlės, keliančios vandeny rimtus sūkurius.

Iš burnos maistas patenka į ryklę, kurioje yra į dantis panašios struktūros. Gana neblogai matosi, kaip ryklė pulsuodama kramto.

Tokį tingų medžioklės būdą propaguoja ne vien verpetės. Panašiai minta ir vorticella infuzorijos. Nors dydžiu jos ne taip jau stipriai skiriasi nuo verpečių, jų “kūną“ sudaro tik viena varpo formos ląstelė. O ratu aplink maitinimosi ertmę išsidėsčiusios blakstienėlės virpa taip greitai, kad kamera net nespėja fiksuoti. Šitas laibakojes paneles atradom ištraukę kuokštelį siūlinio dumblio iš akvariumo. Vorticella gyvena sėsliai, prie paviršiaus prisitvirtinusi plonu stiebeliu, kuris, tarsi spyruoklė, karts nuo karto staiga susitraukia ir vėl lėtai išsitiesia.

Induzorija “išsižioja“ ir tik tada pradeda virpinti blakstienėles. Sunku buvo sufokusuoti, nes tarp dviejų stikliukų pasirodo yra taip gilu, kad net vaizdas išplaukia, o mikroorganizmai nestovi vietoj – nuolat truputį plūduriuoja. Bet keičiantis fokusui galima apžiūrėti dumblio ląsteles su ryškiai žaliais chloroplastais.

Labiausiai vaikį pralinksminęs mėginys buvo paimtas iš pastovėjusios vazos su eglės šakom. Kalėdom puoštis pradėjom gruodžio pradžioj, taigi vanduo jau buvo gerokai pribrendęs. Užkabinau lašą nuo paviršiaus, pakišom po stiklu, o ten – tikras biezdarėlių rojus. Nesiimsiu spręsti kas ten tokie, turbūt kažkas iš blaktienuotųjų pirmuonių, bet pasirodo, kad planą minimum galėjom įvykdyt nenuėję nuo stalo.

O prikarpę į stiklinę su vandeniu truputį šieno, per tris dienas užauginom patį riebiausią vienaląstį egzempliorių. Irgi nežinau kas čia per ponas, bet labai solidus.

Įdomu stebėt, kaip jam iriantis, aplinkui juda vanduo ir jame esantys mažesni gyviai.

Nepaisant visų pastangų, lėtūno pričiupt vis dar nepavyko. O ieškojom jau rodos visur – ir samanose, ir kerpėse, ir ežero vandeny. Bet taip lengvai nepasiduosim, paieškos bus tęsiamos – sekit naujienas. O tuo tarpu gal net išmoksiu teisingai naudot visas mikroskopo mandrybes ir nauji vaizdai bus dar įdomesni.

Vienas komentaras “Mikrokosmosas

Pridėti Jūsų

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this: