Tarp disciplinos ir laisvės

Šiemet vaikis turi tvarkaraštį. Kas čia tokio? Visi moksleiviai turi tvarkaraštį. Vat ir ne. Kai kurie iš tų, kurie neina į mokyklą, neturi ir tvarkaraščio. Mes pernai neturėjom. Tai kodėl vėl turim? Nes bandom išsiaiškint kaip geriau. Šitas įrašas ir bus apie abiejų variantų pliusus ir minusus. Iš mūsų asmeninės perspektyvos, aišku.

Tvarkaraštis yra vienas iš kertinių tradicinės akademinės sistemos akmenų. Kai prisimenam savo mokymosi metus, vienas iš ryškiausių vaizdinių – skambutis, kviečiantis į pamoką ar paleidžiantis į pertrauką. Tvarkaraščius turi ne tik mokyklos, bet ir universitetai, o dabar jau ir kai kurie darželiai. Visos šios institucijos ne tik užsiima švietimu, bet turi ir kitą bendrą bruožą – daro tai masiškai. T. y., jeigu ten ir vyksta individualus mokymas(is), tai tik kaip papildoma veikla. O dideliems žmonių srautams reguliuoti neišvengiamai reikia tvarkaraščio. Nebent norisi sukelt kapitalinį chaosą.

Kai vaikas mokosi šeimoje, jokių srautų reguliuoti nereikia. Mokytojai maksimum du (na gerai, galim dar įtraukti senelius, išskirtiniais atvejais), o ir mokinių nedažnai būna daugiau negu ant vienos rankos pirštų. Mūsų atveju dar paprasčiau – aš viena ir vaikis vienas. Galima tiesiog užeiti į kambarį ir paklaust: “ar jau pradedam?“ Maždaug taip viskas ir vyko praėjusiais metais.

Bet tvarkaraštis turi ir kitą privalumą – aktualų ne vien ugdymo institucijoms – jis paskirsto veiklas aiškiai apibrėžtais laiko blokais ir apibrėžia santykį tarp skirtingų veiklų. Pvz., pagal bendrojo lavinimo programas Lietuvos penktokai kas savaitę privalo turėti penkias lietuvių kalbos ir literatūros pamokas, keturias matematikos, technologijų – dvi, o informatikos – tik vieną. Gana efektyvus ir aiškus būdas paskirstyti prioritetus. (Nors čia man baisiai knieti prisikabint prie to, kad kokie nors medžio darbai, pasirodo, yra svarbiau negu kompiuterinis raštingumas, bet tiek jau to). Negaliu sakyt, kad toks aiškumas negundo savo saldžiu pažadu, kad bus išmokta viskas, kas priklauso.

Kita vertus, mes visi atsimenam, kiek daug laiko pamokų metu būdavo prasėdėta neprasmingai stumiant laiką. Net ištisi prokrastinavimo metodai buvo išgalvoti – paišyti sąsiuvinio paraštėse ornamentus, siuntinėti vienas kitam labai saugiai užlankstytus laiškelius, skaityti po stalu paslėptą knygą ar žurnalą, žiopsoti per langą (pavojinga – nes mokytojai lengvai pastebi). Dabar dar ir išmanusis telefonas sėkmingai papildo šitą liūdnai išmoningą sąrašą. Ką aš čia bandau pasakyt? Gana akivaizdu – tvarkaraštyje sudėlioti prioritetai visai nebūtinai atspindi kiek kokių žinių iš tikrųjų užsilieka.

Būtent dėl to homeschooleriai paprastai užtrunka gerokai mažiau laiko mokydamiesi. Namuose nereikia “išsėdėt“ pamokų, paraštės lieka neprimargintos, vaikai mokosi tiek, kiek sugeba išbūti sukoncentravę dėmesį. Tendencijas neblogai atspindi Illinois State Board of Education sukurta rekomendacinė lentelė.

Nesuprantantiems angliškai: pirmas stulpelis – klasės (preK atitinka mūsų darželį, K – paruošiamąją klasę), antras – mažiausias rekomenduojamas mokymosi laikas per dieną, trečias – didžiausias, ketvirtas – rekomenduojamas nepertraukiamo dėmesio intervalų laikas.

Kitas tradicinio tvarkaraščio aspektas – mokomoji medžiaga suskirstyta į dalis pagal mokslo sritis. Vėlgi, tas puikiai tinka mokymo institucijoms, kurioms reikia aiškių kriterijų apibūdinti mokytojų kvalifikaciją ir darbo kryptį. Bet šeimose paprastai nėra visų dalykų specialistų, dažnai bent dalis mokymosi vyksta daugiau ar mažiau savarankiškai. Ir atskirų dalykų mokymas gali net pasirodyt mažiau efektyvus. Raktinis žodis čia – “pasirodyt“. Nes statistika visgi labai aiškiai stovi ne mokyklų pusėj – šeimose besimokantys vaikai išmoksta daugiau ir geriau nei mokyklinukai. Sunku užtikrintai pasakyt, kodėl taip yra, mano spėjimas suktųsi apie individualų dėmesį ir integruotą mokymąsi. Kai dalykai mokomi ne atskirais sausos informacijos srautais, o kaip tarpusavyje persipynusi aktualios informacijos visuma – vaikai ne tik greičiau ir giliau perpranta medžiagą, bet ir ilgiau viską atsimena. Būtent dėl to aš visai neprieštarauju, jeigu pradėję mokytis vieno dalyko, nuklystam į kitą – nuo gamtos mokslų į istoriją, nuo matematikos į dailę ir panašiai.

Taip laisvai klaidžiojant tarp dalykų, didžiausias iššūkis – kurią informaciją pateikti pirmiausia, o kuri ateis savaime, iš konteksto? Kaip iš anksto atrinkti, kas bus aktualu ir įdomu? Vaizdžiai kalbant – kas bus tie kabliukai, kuriais vaikas įsikabins į žinių kamuolį ir pradės jį vynioti? Bene radikaliausias šitos problemos sprendimas – leisti pačiam besimokančiajam nuspręsti kiek, ko ir kada jis nori mokytis. Pagal tai aprūpinti priemonėmis ir reikalinga pagalba. O tada jau lėkt su vėjeliu ant didžiulės vaikiško smalsumo ir vidinės motyvacijos bangos. Čia aš apie sparčiai populiarėjantį unschooling’ą. Lietuviškai – nemokyklinimą. Vieni juo žavisi, kiti baisisi. Ir vieni, ir kiti turi gana rimtų argumentų, kurių čia nenagrinėsiu – kam įdomu, nesunkiai suras internetuose, o ir tema šito teksto ne ta. Unschooling’o praktika varijuoja nuo radikalaus (kai tėvai faktiškai nesikiša į vaiko lavinimosi pasirinkimus) iki maišytos metodikos (kai tam tikri dalykai ar temos paliekamos vaiko žiniai, o kiti – dėstomi labiau tradiciniais metodais).

Mes kuo toliau, tuo labiau linkstam prie pastarųjų. Bet tuo priklausymas kažkokiai aiškiai grupei ir baigiasi. Turbūt todėl, kad dalinai unschoolinančios šeimos viską daro taip skirtingai, kaip tik įmanoma, nes kiekviena elgiasi pagal labai konkrečius savo vaikų poreikius. Vienintelė tendencija, kurią pastebiu – gana dažnai tradiciniu būdu yra mokoma būtent matematikos. Bet visi kiti dalykai labai stipriai varijuoja. Taigi pasakymas “mes dalinai unschoolinam“ realiai beveik nieko nepasako apie konkrečią praktiką.

Kad būtų aiškiau, apie ką kalbu, pasidalinsiu pavyzdžiais iš mūsų kasdienybės. Pvz., anglų kalbos aš niekaip nemokinu. Viena vertus todėl, kad vaikis ir taip puikiai supranta angliškai, kita vertus, nes netikiu, kad tradicinis žodžių ir gramatikos kalimas duoda kokių nors rezultatų. (Nebent prie rezultatų priskirsim augantį įsitikinimą, kad kalbos yra kažkas, kam reikia mistinio įgimto gabumo, o daugumai mirtingųjų jas išmokti yra baisiai sunku). Mūsų vaikis iš angliškos medžiagos mokosi gamtos mokslus, matematiką, informatiką ir didžiąją dalį istorijos (šituos mokomės daugiau mažiau tradiciškai, kada nors pasidalinsiu apie kiekvieną dalyką konkrečiau). Manau, kad tokios anglų kalbos praktikos pilnai užteks bent iki kokios 10-os klasės. Visai neturim dorinio ugdymo pamokų. Nes moralė išmokstama iš gyvo pavyzdžio, o ne teorinių postringavimų, o aktualius tos srities klausimus reikia atsakyti kai tik jie kyla, o ne “pagal programą“.

Iš dalies unschoolin’am ir gimtąją lietuvių kalbą. Jeigu jau netikiu, kad nuo gramatikos reikia pradėti mokytis užsienio kalbas, vargu ar patikėsiu, kad gimtosios kalbos žodžių linksniavimas ar asmenavimas turi daug prasmės. Rašymo įgūdžiams lavinti kartu prisigalvojam visokių iššūkių – aprašyti savo mėgstamą žaidimą, raštu papasakoti apie kokį nors įvykį ir pan. Kai jau iškyla klausimas, kaip tuos tekstus parašyti – gilinamės į teksto planavimo metodus, žanrui būdingas struktūras ir kitus “techninius“ rašymo aspektus. O štai su literatūra pažindinti bandau pagal iš anksto numatytą planą. Bet nepersistengiu ir čia, nes skaitymas pas mus yra didis malonumas – visai nenoriu, kad per jėgą kišami kūriniai tą nuostatą apverstų aukštyn kojom. Dar vienas dalykas, kurio visai nevairuoju – informacinės technologijos. Vėlgi, kai programa siūlo mokyt penktokus išsaugot failus ar sukurt aplankus, o vaikis jau po truputį kremta programavimo kalbas, būtų absurdiška jį pririšt prie programos.

Nepaisant tokios laisvės, mūsų šiųmetiniam tvarkarašty surašyti faktiškai visi mokomieji dalykai. Labiausiai dėl to, kad atsikėlus ryte nekiltų klausimas “ką šiandien veikiam?“ ir galima būtų iš vakaro pasižiūrėti ir nusiteikti vienai ar kitai veiklai. Dalykams laiką paskirsčiau atsižvelgdama į mokyklines proporcijas, bet leidau sau žiūrėt gana laisvai – laiką suskirsčiau apytikslio ilgumo blokais. Rytinis blokas gauna daugiausiai dėmesio, vėlyvesnis – šiek tiek mažiau, kartais nusikelia į vakarą arba lieka “kitam kartui“. Negana to, tikrai nėra taip, kad kada nors gautųsi visos keturios valandos nepertraukiamo darbo, nes įsiterpia pusryčiai ir pertraukėlės pagal poreikį ir nuotaiką. Popietės skirtos būreliams, o vakarai – poilsiui ir bendravimui. Dalykai sudėlioti sunkumo tvarka ne tik dienoje, bet ir savaitėje, todėl penktadienį – jokių akademinių dalykų. Šiemet pavyko ir būrelius susidėliot į pirmas keturias savaitės dienas, todėl kai tikrai reikia ar labai norisi, galim pradėt savaitgaliauti nuo pat penktadienio ryto.

“Science“ atitinka penktokų discipliną “žmogus ir gamta“, lietuvių kalbos ir literatūros pamokas išdalinau į rašymo praktikas ir literatūrą.

Dėliodama dalykus laike panaudojau lipnius lapukus. Susibraižiau savaitės lentelę ir stumdžiau tol, kol viskas sutilpo taip, kad mum abiem patiktų. Jeigu reikės perstumdyt – irgi bus paprasta. Man labai pasiteisino toks planavimo būdas, nes turiu matyt vaizdą, kad galėčiau įvertinti visumą. Turėtų tikt ne tik pamokų tvarkaraščio sudarinėjimui, bet ir bet kokiam veiklų planavimui laike. Išbandykit!

Baigiasi tik antras mokslo metų mėnuo, dar ankstoka daryt išvadas, bet kol kas tokia mokymosi rutina visai pasiteisina. Vaikis turi aiškius bet pakankamai lanksčius rėmus, o aš – truputį daugiau ramybės apie tai, kad mokomės visko, kas svarbu. O kai atsibos arba pamatysim, kad kažko trūksta ar per daug – persitvarkysim pagal poreikį.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this: