Mokymas kaip avantiūra

Manęs dažnai klausia: “Kaip tu žinai, kad mokydama namie išmokysi geriau negu mokykloj?“. Ir labai nustemba, o kartais net pasipiktina, kai sakau, kad nežinau. Tarsi kiti tėvai iš anksto žinotų, kokie jų vaikai bus užaugę. Tarsi būtų sukurtos universalios formulės, tinkančios visiems ir visada.

O juk iš tiesų vaiko ugdymas ir akademinis mokymas yra bent šiek tiek neprognozuojamas. Apytiksliai galima pasakyt ko tikrai nevalia daryt, ir lygiai taip pat apytiksliai – kaip reikia daryt, kad vaikas užaugtų protingu, empatišku ir sėkmingu žmogum. Ir tas apytiksles rekomendacijas dar reikia pritaikyt konkrečiam vaikui, su jo charakterio ypatybėm, polinkiais ir gabumais.

Sūnaus mokymas namuose yra mūsų šeimos avantiūra. O, vaikyti, koks baisus žodis! Ypač kalbant apie mokymą. Juk tai viso gyvenimo sėkmės pagrindas! Tikrai taip, nesiginčyju. Kaip gi mes taip drįstam tada – rizikuoti savo vaiko ateitim? Ogi lygiai taip pat, kaip drįsta kiekvienas tėvas ar mama, kai daro sprendimus, susijusius su savo vaikų išsilavinimu. Kai renkasi ar vesti pyplį į darželį, ar geriau bus su močiute. Kai renkasi į kurią mokyklą užrašyt būsimą pirmoką. Kokius būrelius vaikas lankys, į kokias stovyklas keliaus vasarą. Kiekvienas toks sprendimas gali nulemti ateitį. Ir ne vien teigiamai, deja.

Norint bijoti, visada galima rast baubą. Daržely vaikas atitols nuo šeimos, o močiutė išlepins. Šitoj mokykloj gal bus patyčios, o anoj – prasta bendraamžių įtaka. Valdiškoj bus prasta ugdymo kokybė ir mažai individualaus dėmesio, o privačioj – vien “ponų“ vaikučiai, aptekę tėvelių pinigais. Dar įtrauks į narkotikų liūną! Šitoj vietoj jau juokiuosi. Bet taip truputį karčiai. Nes visos tos baimės nėra visai iš piršto laužtos.

Lygiai taip pat neišgalvotos ir mokymo šeimoje rizikos. Vaikas gali jaustis vienišas. Gali nepavykt užtikrint aukštos ugdymo kokybės. Gali neišmokt bendradarbiauti. Gali tiesiog neatlaikyti fakto, kad yra “kitoks“ negu kiti, nes dauguma juk eina į mokyklą. Gali būt laukinis ir bijot žmonių. Juk taip? Sėdės sau tarp visokių knygų, žemėlapių ir kompų, o pamatęs žmogų ims šnypšti ir dantim kalenti.

Kai elgiesi kaip dauguma, rizika padaryt neteisingą sprendimą ne tokia akivaizdi. O ir visuomenė natūraliai linksta atlaidžiau žiūrėt į klaidas, kurios nutinka “plaukiant pasroviui“. Kai vaikui prastai sekasi mokykloj, tėvų kaltė ne tokia apčiuopiama. Gal mokytojai ne patys geriausi, o gal tiesiog negabus. Pasitaiko. Jeigu mokslai prastai sekasi namie besimokančiam vaikui – kaltinamųjų sąrašas pasidaro labai trumpas. Ir tame yra nenuneigiamos logikos. Bet net ir tokios akivaizdžios rizikos sąlygom vis atsiranda žmonių, kurie leidžiasi į mokymo šeimoj avantiūrą.

Tokio sprendimo motyvai gal tegu bus kito teksto tema. Bet labai trumpai – dažniausia ir svariausia priežastis, kurią tenka išgirst iš bendraminčių – tai suvokimas, kad mokyklinis švietimas – lygiai tokia pat avantiūra. Gerokai populiaresnė, bet ne mažiau rizikinga.

Esu girdėjus, kad mokėjimas gyventi su neužtikrintumo jausmu – brandos požymis. Turiu prisipažint, kad nesu šitoj srity profesionalė. Kaip ir dauguma mamų, turbūt. Taigi, kaip ir dauguma, kasryt nustumiu nežinios baubus po lova ir leidžiuosi į nuotykį. O mano dešimtmetis mokytojas keliauja su manim. Nežinau kur nuves šita kelionė, bet jau dabar matau, kad pakeliui aplankysim daug neatrastų pasaulių.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: Anders Noren

Aukštyn ↑

Create your website with WordPress.com
Pradėkite
%d bloggers like this: