Šiemet nunešė stogą dėl grybų. Visada jie man patiko, bet šiemet kažkas stipriau stuktelėjo. Taigi, prie senos meilės – kerpių su samanom – prisidėjo dar viena. Kai tik einu pasivaikščiot, akys nejučiom bėgioja. Ir matau juos visur – ant medžių ir po medžiais, aukštai ant šakų, žemai ant pūvančių rąstų. Jie visur.
Galvoju, kad gal rudenį net normaliai grybaut išsiruošiu. O kol kas grybauju su fotiku. Ir užknisu vaikį. Sako: “Gal jau baigsi čia kiekvieną šungrybį fotkint?“ Bet dar kol kas nebaigsiu.
Šitie visi fotkinti vasario pradžioj, kai buvo kažkoks ant medžių augančių grybų bumas. Keista ta žiema be žiemos.
Fun fact. Tas didelis ir juodas grybas greičiausiai yra exidia glandulosa – angliškai dar vadinamas black witches’ butter arba black jelly mushroom. Lietuviškas pavadinimas mažiau prašmatnus – liaukingasis drebutis. (Atpažint juos dar tik mokausi, jeigu kas nors iš skaitančių žino geriau – mielai lauksiu pastebėjimų komentaruose.)
Beje, kalbant apie grybus, negaliu nepaminėt nuostabiai fantastiškos ir nepakartojamos knygos. Eugenia Bone – Mycophilia: Revelations from the Weird World of Mushrooms. Neįtikėtinai lengvai skaitoma ir įtraukianti knyga. Rekomenduoju net tiems, kam grybai įdomūs tik troškiny.
O feisbuke karantino proga Čepulis veda biologijos pamokas, kelios iš jų – apie grybus. Ir nuotraukos jo trupučiuką geresnės negu mano.
13-a pamoka. Apie grybus medžiotojus.
6-a pamoka. Apie gleivūnus, kurie nėra grybai, bet beveik kaip grybai.
Dalykai visokie 
Parašykite komentarą